|
2010 m. rugsėjo 8 d.,
trečiadienis, 19:59
|
|
V.Sorokin Opričniko diena (1)
Leidykla "Kitos knygos", 2008, puslapių sk. 184, ISBN: 7564051
Vladimiras Sorokinas, kritikų vadinamas paskutiniuoju iš didžiųjų rusų rašytojų, parašė romaną, kuris sukėlė literatūrinius debatus ir tapo bestseleriu Rusijoje. Knygą galima būtų pavadinti orveliška antiutopija, kurioje Sorokinas apmąsto ir interpretuoja šiuolaikinę Rusiją.
2027-ieji. Baigėsi Raudonosios, Baltosios ir Pilkosios sumaišties metai. Į Rusiją sugrįžo viduramžiai. Po Maskvą raudonais kiniečių gamybos mersedesais važinėjantys “Caro tarnai” opričnikai žudo visus neįtinkančius carui ir nimfomanei carienei.
Nors įsigalėjo moderniosios technologijos, Rusija lieka izoliuota nuo pasaulio, ją supa “Didžioji Rusų siena”. Rusijos elitas jau kalba kiniškai, o liaudis, kad gyventi būtų linksmiau, gali vaistinėse nusipirkti kokaino…
Vladimiro Sorokino knygoje iš Ivano Rūsčiojo opričninos laikų ateinantis despotizmas, cinizmas ir korupcija užmaišyti nacionalinės valstybės idėjomis, tarybinės praeities ir šiuolaikinėmis realijomis.
Apie autorių
Vladimiras Sorokinas – Rusijos undergroundo rašytojas, menininkas konceptualistas, dizaineris, kino scenaristas. 1985 m. Prancūzijoje išejo pirmoji Vladimiro Sorokino knyga "Ocheredj". Pirmieji literatūriniai darbai Rusijoje paskelbti 1989 m. 2002 m. už drastiškus romano "Goluboje salo" epizodus, buvo apkaltinas pornografija ir teisiamas. 2006 m. leidykla Random House išleido romaną "Led" anglų kalba.
Nuorodos
www.srkn.ru
V. Sorokin - tekstai.lt
Sorokin - ru.wikipedia.org
Sorokin - The Litterary Encyclopedia
Ištraukos
Sapnas vis tas pats: einu per begalinį lauką, rusišką, už horizonto besidriekiantį, priešais regiu baltą žirgą, einu prie jo, jaučiu, kad žirgas šis ypatingas, visų žirgų žirgas, gražuolis, ristas, eiklus; skubinuos, o pavyt negaliu, spartinu žingsnius, šaukiu, kviečiu, staiga topteli, kad šis žirgas – tai visas gyvenimas, visas mano likimas, visa sėkmė, kad man jo reikia kaip oro, bėgu, bėgu, bėgu pãskui, o jis vis taip pat neskubėdamas tolsta, nieko nepastebėdamas, visam laikui sprunka, sprunka nuo manęs, sprunka amžiams, sprunka negrįžtamai, sprunka, sprunka, sprunka...
Mano telefas žadina mane:
Rimbo smūgis – riksmas.
Vėl smūgis – aimana.
Trečias smūgis – kriokimas.
Pojarokas įrašė tai Slaptajam prikaze, kankinant Tolimųjų Rytų karvedį. Ši muzika gali prikelt ir mirusį.
– Komiaga klauso, – glaudžiu šaltą telefą prie mieguistai šiltos ausies.
– Būkit pasveikintas, Andrejau Danilovičiau. Korostyliovas trukdo, – skamba žvalus seno djako iš Pasiuntinių prikazo balsas, ir šalia telefo ore kaipmat iškyla ūsuota susirūpinusi jo knyslė.
– Ko reikia?
– Drįstu jums priminti: šiandien vakare albanų pasiuntinio priėmimas. Reikalaujama dalyvauti tuzinui.
– Žinau, – nepatenkintas burbu, nors atvirai sakant – pamiršau.
– Atleiskite, kad sutrukdžiau. Tarnyba.
Padedu telefą ant spintelės. Kokio velnio Pasiuntinių djakas man primena, jog turiu dalyvauti? Na taip... dabar juk pasiuntiniškiai atlieka rankų apiplovimo apeigas. Pamiršau... Neatsimerkdamas nukariu kojas nuo gulto, papurtau galvą: sunki po vakar. Užčiuopiu varpelį, kratau. Girdėti, kaip už sienos Fedka šoka nuo priekrosnio, blaškosi, barškina indais. Sėdžiu, nuleidęs nepasirengusią pabusti galvą: vakar vėl teko prisitvoti, nors daviau įžadą gerti ir uostyti tik su saviškiais, 99 kartus ligi žemės lenkiausi Uspenijėj, meldžiausi šventajam Vonifatijui. Šuniui ant uodegos! Ką daryti, neugi atsakysiu okolničiui Kirilui Ivanovičiui? Išmintingas jis. Ir gerais patarimais žarstosi. O aš, kitaip nei Pojarokas ir Sivolajus, vertinu žmones, nestokojančius proto. Galėčiau be galo klausytis išmintingiausių Kirilo Ivanovičiaus kalbų, tačiau be kokošos jis nekalbus...
|
maciau Michalkowo filmuka
2008 m. kovo 3 d.
tai jis -VS- pasake:‘Bog stal czielowiekom, cztoby czielowiek stal Bogom.. I jesli misija oborzestwlienija czielowieka nie udastsa, Gospod proigrajet wsiu partiju sotvorienija mira’*** Idomus filmas apie labai idomu zmogu
|
|
PASAULINĖS LITERATŪROS BIBLIOTEKOS
|
2