Bal Onirique – eksperimentines, novatoriškos poezijos, kuri yra suprantama kaip įvairių meninės raiškos formų sintezė, knyga. Kartu tai bandymas prasiskverbti i pačias kalbos gelmes, interpretuoti, tyrinėti pačią poetinės kalbos prigimtį, analizuojant ne tik semantinį, bet ir fonetinį bei vizualinį poetikos lauką. Bal Onirique – originalus, savo turiniu ir forma analogų lietuvių literatūrinėje kūryboje neturintis literatūrinis, meninis, kartu filosofinis, bei lingvistinis projektas.

Už mūsų sąmonės ribų egzistuoja ne kokia nors tuščia bedugnė, o ištisas okeanas, vaizdinės, garsinės ir kalbinės medžiagos, pasireiškiančios savo pavidalais mums miegant ar snaudžiant. Panagrinėti šią onirinę erdvę yra tekę ne vienam pasaulio poetui ar prozininkui, bet tik nuo sėkmingo nardymo (dažnai net nepriklausančio nuo žmogaus valios) priklauso ar autorius pasirenka perdėm sąmoningą, logišką savo kūrybos kryptį ir atmeta oniriką, ar linksta link įracionalumo, absurdo bei kalbinių mutacijų pasaulio ir onirikoje paskęsta. Tai labai senas metodas, einantis nuo tibeto šamanų ir graikų orakulų link tarpukario Paryžiaus siurealistų. Todėl daug grynos onirikos pavyzdžių yra senųjų civilizacijų paliktuose tekstuose taip pat prancūzų modernioje poezijoje.

Turbūt ne tik Lietuvių literatūros, bet ir visos literatūros apskritai, problema yra ta, kad vis dėlto dažniausiai pasirenkama viena vienintelė fundamentali kalbos forma, paremta sintetine sintaksinės gramatikos diktatūra, atsiradusia tik iš vieno dialekto ar tarmės. Tokiu būdu bendrinė konservatyvi kalba visada sunaikina aibes įmanomų kalbinių variantų, kurie ilgainiui nevartojami pranyksta.

Onirinė erdvė nėra kokia nors talpykla visokiausių užmirštų praeities dialektų – tai gan sudėtingos konstrukcijos mechanizmas, kuris labiau priklauso nuo autoriaus psichikos įpatybių ar išsilavinimo ir dažniausiai yra reikšmių, prasmių, fonetinių žaidimų ir įvairiausių kalbų sąveikavimo arena. Visas kalbinio produkto patekimas į sąmoningą kūrėjo būtį taip pat yra gan paslaptingas dalykas. Nes nenorint ir nelaukiant – tikrai nieko neįvyks, bet ir labai norint nėra garantijos, kad kontaktas pasireikš.

Kas gi iš tikrųjų iš ten ateina? Ateina frazės, kartais trumpos, kartais ilgesnės, kartais nedidelė atkarpėlė didelio kūrinio, kartais visiškai autonomiškas posakis.

Kalba vis dėlto nėra tik fonetiniams garsams pritaikyti raidžių ženklai ir tų ženklų įvilkimas į gramatikos korsetą. Kalba yra gyvas organizmas, kuris tūkstančius metų gyvenantis pasąmonėje ir besivystantis, gali iškrėsti įvairių šposų ir riktų, kas dažnai ir įvyksta bandant šnekėti nesusikaupus ar išsigandus. Bet nesąmoningai pasireiškianti kalba jokiu būdu nėra koks beprasmiškų fonetinių garsų kratinys. Taip, iš ten ateina daug šiukšlių, visiškai nepanaudojamų ar iki galo nesuvoktų konstrukcijų, bet iš ten ateina taipogi tobulų eilučių, kurios savo prasme ir išmintim toli pralenkia priėmėjo skurdžius gabumus.

Ten glūdinti informacija gali pasireikšti įvairiausiomis pasaulio kalbų ištaromis. Matyt tai daugiau priklauso nuo kalbinės aplinkos, kurioje gyvena autorius ir išmoktų užsienio kalbų. Gal net genų. Tačiau neretai onirinė kalba pasireiškia ir keistais fonetiniais dariniais, kuriuos galima būtų įminti ir suprasti tik būnant poliglotu.

Knygoje Bal Onirique (iš prancūzų kalbos išvertus reiškia „Onirikos puota”) pateikti kai kurie iškoduoti bendravimo su oniriniu pasauliu faktai:

1. Kalbos pasireiškimas lietuvių kalba. Kas sudėta į skyrių pavadinimu „Oniriniai linksniai”.
2. Kalbos pasireiškimas rusų kalba. Skyrius „ Внешние виды уродства”.
3. Kalbos pasireiškimas įvairiomis žinomomis ir nežinomomis kalbomis. Skyrius „Makaronizmai”.
4. Taip bandymas atrasti frazių pasireiškimą galėjusius įtakoti svetimų autorių tekstus. „Inspiracijos”.
5. Prozos tekstai, atkurti iš onirinės frazės atsiradimo konteksto. „Onirinės istorijos su oniriniais slapyvardžiais”.
6. Ir vizualių net nekalbinei, bet grafinei, konkrečiąjai poezijai būdingų onirinių elementų pavyzdžių. „Formaturantai”.