Nikolo Makiavelio idėjos verslui (2) Paulius Vitkus verslas.banga.lt 2009 07 28   Pirmoje straipsnio dalyje "Verslo bangos" skaitytojai spėjo įsitikinti Nikolo Makiavelio išmintimi, arba kaip pats Florencijos mąstytojas pasakytų - minčių rimtumu. Nors italo mintys buvo skirtos politikams, jos puikiai tinka ir verslo atstovams, ypatingai vidutinio ir stambaus verslo. Ankstesnėje dalyje aprašėme keletą labai svarbių verslo aspektų, pavyzdžiui, bendradarbiavimą, kuris kartais gali būti nenaudingas, nes baigiasi partnerio klasta. Taip pat apžvelgėme, kaip aplinkybės veikia verslą.

Apie darbuotojus ir jų mokymą

"Valdovas privalo neturėti kitokių minčių ir rūpesčių, kaip karas, kariuomenės tvarkymas ir mokymas, nes tai vienintelis menas, kurio reikalaujama iš valdovo [...] Dėl pratybų, tai valdovas turi ne tik žiūrėti drausmės ir mokyti kariuomenę, bet ir nuolat jodinėti į medžioklę ir taip įprasti ištverti sunkumus, o kartu susipažinti su vietovėmis [...] Valdovas turi būti talentų globėjas ir rūpintis jais, gerbti kokių nors nepaprastų sugebėjimų turinčius žmones. Jis turi skatinti piliečius ramiai dirbti savo darbą"

Jei esate sąžiningas, pripažinsite, jog pačius svarbiausius dalykus (o dažnai tai būna paprasčiausi dalykai) esate linkę užmiršti. Juos išstumia įmantriausios analizės, teorijos ir "strategijos". Koks pats svarbiausias dalykas versle? Žinoma, kad darbuotojai - būtent jiems ir derėtų skirti didžiausią dėmesį.

Makiavelis suprato, jog karo žygiuose pergalę atneša ne puikiai pasirinkta strategija (nors ji irgi svarbi), o tinkamas kariuomenės motyvavimas, jos ugdymas. Kiekvienam kariui reikia skirti tokią užduotį, kuri jam tinka labiausiai, duodant jam reikalingus išteklius.

Juk viskas "atsiremia" į žmones. Pinigus gaunate tik todėl, kad jūsų produktus vartoja žmonės. Valdžioje esate tik todėl, kad jumis pasitikėjo žmonės. Jūsų reputacija priklauso tik nuo kitų žmonių nuomonės.

Kokie žmonės svarbiausi jūsų versle? Jūsų darbuotojai.

Kaip juos išsirinkti? Kaip elgtis su jais? Kaip juos motyvuoti? Kaip bausti? Toliau aprašyti dalykai daugumai gali būti nenauji, tačiau dėl jų svarbos išdrįsime dar kartą apie juos priminti. Juk net Nikolas Makiavelis šias tiesas taikė prieš daugiau nei penkis šimtmečius. Išvada viena - jos veikia!

Apie patarėjų komandą

"Nėra kito būdo apsiginti nuo pataikūnų, kaip leisti žmonėms suprasti, jog tiesa tavęs nežeidžia; bet kai kiekvienas gali sakyti tiesą, valdovas netenka pagarbos. Todėl apdairus valdovas turi pasukti trečiu keliu - pasirinkti keletą išmintingų žmonių ir tik jiems leisti sakyti visą tiesą, bet tik apie tai, ko jis pats klausia, ir apie nieką daugiau [...] Kas elgiasi kitaip, tas arba žūsta nuo pataikūnų, arba, klausydamas įvairių patarimų, nuolat kaitalioja savo nuomonę ir todėl netenka pagarbos [...] Geri patarimai - nesvarbu kieno jie duoti - priklauso nuo valdovo išminties, o ne valdovo išmintis nuo gerų patarimų"

Kiekvienas siekiantis tapti tikru lyderiu privalo įsikalti sau į galvą šiuos žodžius: "leisk žmonėms suprasti, kad tiesa tavęs nežeidžia". Dažniausiai (ne)baimė pažiūrėti tiesai į akis ir išskiria paprastus lyderius nuo tikrų lyderių.

Juk iš tiesų lyderiškumas pasireiškia labai įvairiai: vienas gali būti puikus oratorius ir įkvėpti, kitas yra geras pavyzdys, nes išmano savo amatą, trečias turi talentą ieškoti ir motyvuoti kitus talentus. Tad vienintelis esminis skirtumas, kaip jau minėjome, yra sąžiningumas pats sau.

Sunku patikėti, bet pusė vadovų mielai dirba su žmonėmis, temokančiais linksėti galvomis. Ir atvirkščiai, vadovai kratosi protingesnių už save. Toks elgesys visiškai prieštarauja Makiavelio idėjoms.

Renesanso mąstytojas teigia, jog reikia apsupti save protingomis asmenybėmis. Tačiau čia pat priduria: nesitikėkite, kad kiti už jus atliks visus darbys, tik nuo to, kaip priimsite patarimus, priklausys jūsų darbų ir sprendimų kokybė. Painus išvedžiojimas, bet taiklus!

Taigi, apsupkite save protingais žmonėmis, kad jus įkvėptų ir neleistų užmigti ant laurų, įsiklausykite į juos, mokykitės iš jų, tačiau galutinį sprendimą priimkite vienas savo nuožiūra.

Apie darbuotojų meilę ir baimę

"Geriau, kad valdovo bijotų negu jį mylėtų [...] Žmonės lengvesne širdimi užgauna tuos, kurie žadina meilę, negu tuos, kurie kelia baimę; mat meilė pagrįsta tam tikru dėkingumu, kurio žmonės, būdami pagedę ir ieškodami naudos, gali nepaisyti, o baimę palaiko niekada neblėstanti bausmės grėsmė [...] Tačiau valdovas, norintis, kad jo bijotų, turi elgtis taip, kad išvengtų neapykantos, - nors ir nebūtų mylimas, - nes visiškai įmanomas daiktas, kad žmonės bijotų tavęs ir nejaustų neapykantos [...] Prireikus ką nors nubausti, valdovas turi tai padaryti tik tada, kai tokia bausmė pateisinama, o priežastis akivaizdi [...] Hanibalas pasiekė, kad jo kariuomenė nemaištautų tik nežmonišku savo žiaurumu, kuris drauge su kitais sugebėjimais jo kareiviams kėlė pagarbą ir baimę [...] Darau išvadą: jei žmonės myli savo valia, o bijo valdovo valia, tai išmintingam valdovui dera remtis tuo, kas priklauso nuo jo paties, o ne nuo kitų valios"

Nors Nikolas Makiavelis teigia, kad geriau kai jūsų bijo, o ne myli, šiais laikais toks sprendimas gali duoti priešingą efektą. Tam yra aibė priežasčių, bet svarbiausioji - anksčiau kariai privalėdavo stoti į mūšį, o jūsų darbuotojai bet kada gali su jumis atsisveikinti, vos tik tarsite vieną kitą neatsargų žodelį. Darbuotojas gali būti įnoringas.

Teisingiausias sprendimas - meilės ir baimės balansas. Motyvuoja ir tas, ir tas. Meile vartotojas gali prisirišti darbuotoją taip arti, kad šis tuoj pasidarys kaip bičiulis, o vadovas kitų pavaldinių akivaizdoje praras pagarbą. Tačiau įkrėsti darbuotojui baimės per daug negalima, nes pastarasis pasibaidys. Na, ir žinoma, apie jūsų vadovavimą prikurs daugybę nebūtų legendų, kas irgi nežada nieko naudingo.

Atramos taškas nurodantis teisingiausią elgseną galėtų būti du klausimai: ar yra rimta priežastis darbuotoją už ką nors bausti? Ar yra rimta priežastis darbuotoją už ką nors pagirti? Ilgainiui šiuos klausimus vadovas ims kelti intuityviai.

Apie dosnumą ir taupumą

"Dosnumas, rodomas norint pagarsėti dosniu, yra žalingas, nes jei valdovas iš tiesų yra dosnus ir deramai tai parodo, tuomet niekas to nejaus ir jam vis tiek nepavyks išvengti šykštuolio vardo [...] Mūsų laikais didžius darbus nuveikė tik tie, kurie buvo pagarsėję savo šykštumu [...] Dosnumas, kaip niekas kitas, naikina pats save, nes rodydamas dosnumą pamažu liaujiesi būti dosnus ir nuskursti bei užsitraukti panieką, o mėgindamas išvengti skurdo pasidarai gobšus ir nekenčiamas"

Laimi tos bendrovės, kurių vadovai įskiepija savo darbuotojams ieškoti pigių ir originalių sprendimų, nesvarbu koks tai sprendimas bebūtų. Lyderio darbas yra skleisti šią vertybę po visą organizaciją.

Geriausias to pavyzdys - vienas turtingiausių žmonių, mažmeninės prekybos tinklo "Ikea" įkūrėjas ir savininkas, Ingvaras Kampradas. Dauguma pasaulio žmonių Ingvardą laiko didžiausiu šykštuoliu planetoje. Nors jo turtas vertinamas 22 mlrd. JAV dolerių (jis yra 5 turtingiausių planetos žmonių sąraše), tačiau verslo kelionėse jis apsistoja vidutinės klasės viešbučiuose, vengia taksi, važinėja viešuoju transportu.

Paklaustumėt: "Kas per nesąmonė?" Tačiau retas pagalvoja, kiek milijonų sutaupo ne pats Ingvaras, o jo darbuotojai. Iš tiesų, tokiu netiesioginiu būdu Ingvaras sutaupo daug daug milijonų dolerių. To jis nebūtų padaręs, jei nebūtų pagarsėjęs šykštumu. Išvada: nebijokite pagarsėti šykštumu, tačiau už didelius darbus atsilyginkite su kaupu.