Kelionė į žemės centrą

– Ak! – įsiutęs sušukau. – Ne, ne, dėdė šito neturi žinoti! Kitaip jis būtinai leisis į kelionę. Jis irgi panorės visa tai patirti! Niekas neįstengs tokio drąsaus geologo sulaikyti! Jis būtinai keliaus, į nieką neatsižvelgdamas, nieko nepaisydamas! Ir drauge pasiims mane, ir mes niekada nebesugrįšime! Niekada, niekada! 

Senovinėje knygoje rastas užšifruotas raštelis paragina profesorių Lidenbroką atkartoti žymaus XVI a. islandų alchemiko kelionę. Kartu su juo išsiruošia nervingasis brolėnas Akselis ir gudrusis vedlys Hansas. Ar drąsiai trijulei pavyks išspręsti Žemės gelmėje slypinčias mįsles ir gyviems grįžti į šį pasaulį? Kokie neįtikėtini pavojai ir atradimai laukia keliautojų ten, kur kone niekuomet nežengė mirtingojo koja? Ar jie sužinos ką nors nauja apie žmonijos praeitį? Galbūt netgi susidurs akis į akį su gyvais jos liudininkais?

Nors knygą Kelionė į žemės centrą prancūzų rašytojas Žiulis Vernas (Jules Verne, 1828–1905) parašė daugiau negu prieš pusantro šimto metų, joje šnekama apie nemirtingas temas: žmogaus pažinimo troškulį, baimę susidurti su nepažintu ir užsispyrimą bei ryžtą, leidžiančius įveikti visus iššūkius.

Jules Gabrielis Verne'as - prancūzų rašytojas, poetas ir dramaturgas. Bendradarbiaudamas su leidėju Pierre'u-Jules'u Hetzeliu sukūrė nuotykių romanų seriją, kurią sudarė bestseleriais tapę romanai Kelionė į Žemės centrą (1864 m.), Dvidešimt tūkstančių mylių po vandeniu (1870 m.) ir Aplink pasaulį per aštuoniasdešimt dienų (1872 m.). Jo romanų, visada gerai dokumentuotų, veiksmas paprastai vyksta XIX a. antroje pusėje, atsižvelgiant į to meto technologinę pažangą.