Lietuvos taukus surijo rusai

Knyga „Lietuvos taukus suėdė rusai" – tai pasakojimas apie tą vadinamąjį atšilimo laikotarpį, kai 1953–1964 metais Sovietų Sąjungai vadovavo Nikita Chruščiovas. Tuo metu šmaikštuoliai ir ėmė santrumpą LTSR – Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika – „versti" savaip: „Lietuvos taukus suėdė rusai". Nors sovietmetis jau seniai pasibaigęs ir, atrodo, visos tuomet uždraustos temos dabar jau išnagrinėtos, vis dėlto tos epochos istorijoje vis dar esama baltųjų dėmių.

Iki šiol mažai kalbėta apie tai, kad Lietuvoje sovietai laikė branduolinį ginklą ir kad į mūsų šalį buvo nukreiptos NATO raketos. Taigi jei tik būtų kilęs bent mažiausias abiejų karinių blokų konfliktas, Lietuva būtų buvusi nušluota nuo žemės paviršiaus. Šioje knygoje daug rašoma ir apie patį N. Chruščiovą, apie tai, kaip sovietų režimas malšino pasipriešinimus Vengrijoje, Lenkijoje, Rytų Vokietijoje, taip pat pačios Sovietų Sąjungos miestuose: Krasnodare, Grozne, Novorosijske, Bijske, Murome, Aleksandrove, Beslane, Stavropolyje ir kitur.

Jaunajai kartai jau sunku, ko gero, ir suprasti, kad sovietmečiu už ekonominius nusikaltimus žmonės buvo baudžiami mirties bausme. Dabar tokie žmonės vadinami verslininkais ir yra gerbiami, o sovietmečiu juos vadindavo spekuliantais ir šaudydavo. Čia pasakojama, kaip paties N. Chruščiovo paliepimu buvo sušaudyti valiutos perpardavinėtojai J. Rokotovas, V. Faibyšenka, D. Jakovlevas. Vien per 1962 metus už ekonominius nusikaltimus Sovietų Sąjungoje mirties bausme buvo nubausti 2159 žmonės.

Šioje knygoje rašoma ir apie kosmonautų žūtis, apie raketų sprogimus, kitas katastrofas ir nelaimes, apie kurias tuo metu kalbėti buvo draudžiama. Savotiška katastrofa galima pavadinti ir gyvenimą okupuotoje Lietuvoje. Žmonės gyveno nuolatinio deficito sąlygomis, sekami KGB viską matančios akies ir viską girdinčios ausies – ir išgyveno. Tiesa, išmoko vogti, duoti ir imti kyšius, girtuokliauti. Matyt, daugeliui tai padėjo prisitaikyti ir išlikti.