online konsultacija
Darbo dienomis 9:00 - 18:00


x
PRENUMERUOKITE MŪSŲ NAUJIENLAIŠKĮ
x
Šioje svetainėje naudojame slapukus, jie padeda pagerinti Jūsų naršymo kokybę. Paspaudę „sutinku“ arba toliau tęsdami naršymą svetainėje, Jūs sutinkate su slapukų įdiegimu ir naudojimu. Daugiau informacijos. Sutinku
40
Stebuklingi metai
0 įvertinimai

Stebuklingi metai

Selma H. Fraiberg
Leidykla: Leidykla VAGA
Leidimo metai: 2017
Viršelis:
Puslapių: 368
ISBN: 978541502490
Internetu: 9.54 €
Knygyne: 15.90 €
Vnt.
atsiimti knygyne
Įtraukti į pirkinių sąrašą
Šią prekę galite rezervuoti bet kuriame iš žemiau pateiktų „VAGA“ tinklo knygynų. Prekės rezervuojamos ne ilgesniam kaip 2 darbo dienų laikotarpiui. Už prekes galite atsiskaityti knygyne prekių atisėmimo metu. Su savimi būtina turėti rezervacijos patvirtinimo laišką (spausdintą arba mob.telefone).
*Vardas, pavardė

*Telefono nr.

*El.pašto adresas

*Kiekis
*Nuolaidų kupono nr.
Lojalumo programos nariai privalo nurodyti tą telefono numerį, kuris registruotas lojalumo progamoje. Jei telefono numeris neatitiks lojalumo programos anketoje nurodyto numerio, nuolaida nebus taikoma.
*Pasirinkite knygyną:

Vaikų psichoanalizės specialistės Selmos H. Fraiberg nuostabiai parašyta knyga – visiems tėvams, padėsianti suprasti ir įveikti ankstyvosios vaikystės sunk

Stebuklingi metai yra ankstyvosios vaikystės laikotarpis. Žodžiu „stebuklingi“ nenoriu pasakyti, kad vaikas gyvena užkerėtame pasaulyje, kuriame patenkinami visi didžiausi jo troškimai. Tik suaugusieji mano, jog vaikystė – tai rojus, nekalto ir nuoširdaus džiaugsmo metas. Mintis apie aukso amžių tėra iliuzija, mat (kaip ironiška) nė vienas iš mūsų to laikotarpio neprisimename. Pirmasis vaikystės laikotarpis, apytikriai penkeri pirmieji žmogaus gyvenimo metai, yra nugrimzdę į užmarštį tarsi dingęs miestas, o kai grįžtame į tuos laikus augindami savo atžalas, jaučiamės prašalaičiai ir ne taip lengvai randame teisingą kelią. Mažam vaikui pasaulis yra jaudinanti, tačiau kartais bauginanti ir nepastovi vieta.

Knygoje „Stebuklingi metai" kalbėdama apie ankstyvuosius vaiko gyvenimo metus Selma H. Fraiberg suteikia tam laikotarpiui gyvybės ir magijos, vedasi skaitytoją į vaiko fantazijas ir pasaulį, kurį kiekvienas mūsų galime pamažu atrasti savyje. Su begaline šiluma ir empatija knygos autorė pasakoja apie ankstyvojoje vaiko raidoje kylančias problemas ir atskleidžia, koks svarbus yra bandymas suprasti, nes tik supratimas kritiniais momentais gali pateikti teisingą sprendimą.

Selma H. Fraiberg – vaikų psichoanalizės autoritetas, Mičigano universiteto medicinos mokyklos profesorė, visą gyvenimą paskyrusi emocinių problemų turinčių, sutrikusios raidos vaikų gydymui. Pirmą kartą išleista dar 1959 metais, garsiausia jos knyga Stebuklingi metai pakartotinai leidžiama iki šiol ir yra išversta į 11 užsienio kalbų.

Ar egzistuoja tinkamos bausmės auklėjant vaikus?

Pirmieji penkeri vaikystės metai mažyliams, kaip ir jų tėvams, yra jaudinantis, tačiau kartu ir bauginantis bei nepastovus laikotarpis. Šiuo etapu dažniausiai susiduriame su įvairiausiais iššūkiais, ieškant teisingiausių auklėjimo sprendimų. Ne vienam iš tėvų ima atrodyti, kad su mažais vaikais susikalbėti kartais yra beveik neįmanoma, o kuomet prarandame kantrybę, neretai kaip auklėjimo priemonės griebiamės įvairiausių bausmių. Nuo fizinių iki psichologinių: nuo auklėjimo diržu, įvairių draudimų, daiktų konfiskavimo iki laisvalaikio apribojimo. Teoriškai, manome, kad bausmė turėtų „pamokyti“ arba „pataisyti“, tačiau ar tikrai taip yra?

Ar tikrai bausmė yra efektyviausia priemonė formuoti tinkamą vaiko elgesį? Kokios iš jų yra adekvačios ir teigiamai veikia vaiko elgesį? O kokios tik žaloja vaiko psichiką ir menkina pasitikėjimą savimi? Kodėl, mes, tėvai, esame linkę bausti vaikus vienais ar kitais būdais? Kodėl dažniausiai linkstame griebtis būtent fizinių bausmių?

Kokį tėvų elgesį galime laikyti bausme? Jeigu netinkamai pasielgusiam vaikui uždraudžiame malonumus, tai yra bausmė. Jeigu savo elgesio nesuvaldęs vaikas išsiunčiamas į savo kambarį, tai irgi bausmė. Bet kuri tėvų vaikui pritaikyta sankcija, fizinė ar ne, vis tiek yra bausmė. Ir nors dauguma tėvų retkarčiais pliaukšteli savo vaikams, beveik visi ranką prieš savo vaiką pakėlę tėvai jaučiasi dėl to kalti. Tiesą sakant, dauguma jų nėra įsitikinę, jog tai yra tinkama auklėjimo priemonė. Vis dėlto kiti tėvai palaiko fizines bausmes teisindamiesi: „Kartais nieko daugiau negali padaryti“, „Turiu jiems parodyti, kad kalbi rimtai“, „Kartais jie patys to prašosi“ arba „Tai nuslopina įtampą“, „Vaikystėje ir mane mušė, bet man tai nepadarė žalos.“ Tačiau net ir neretai susigėsta, galbūt giliai atmintyje jie nešiojasi nuoskaudą, kurią išgyveno, kai patys buvo mušami, tą pažeminimą, bejėgiškumą ir paklusnumą iš baimės. Vaikus mušantys tėvai negali atsikratyti savo pačių vaikystės šmėklų, jiems nejauku pripažinti, kad savo vaikui daro tai, ko gyvenimo pradžioje patys nuoširdžiai neapkentė.

Fizinės bausmės nepadeda formuotis vaiko sąžinei

Jeigu bet kurio vaiką mušančio tėvo paklausime: „Ar tai padeda?“, greičiausiai išgirsime atsakymą: „Na, tiesą sakant, nelabai. Tačiau kurį laiką veikia.“ Taigi matome, kad netgi fizinių bausmių šalininkai negali patvirtinti, jog mušimas ko nors išmoko. Užvis blogiausia, kad tai vienintelė bausmė, sukelianti dar didesnį poreikį bausti; ji neturi pabaigos, nes nieko neišmoko, o nusikaltimo ir bausmės ratas sukasi be paliovos. Taigi „pamokos“, kurias turėtų išmokti pliaukštelėjimu nubaustas vaikas, nėra integruojamos sąžinės pavidalu. O ar prisiminimas apie bausmę neturėtų veikti kaip perspėjimas, kai vaikas kitą kartą pajus norą padaryti tokį pat prasižengimą?

Žinoma, taip gali būti, bet tokiu atveju motyvas suvaldyti netinkamą savo elgesį yra išorinis. Tai – išorinio autoriteto ir bausmės baimė, o tokiame lygmenyje funkcionuojanti sąžinė nėra labai patikima. Jeigu pavojaus signalą siunčia iš išorės kylanti baimė sulaukti bausmės, o ne vidinis kaltės jausmas, vaikui atsiveria įvairiausių galimybių pagudrauti. Jam tereikės pasirūpinti, kad niekas nesužinotų apie jo prasižengimą. Arba, apskaičiavęs malonumo ir skausmo riziką, jis gali nutarti pasilinksminti, net jeigu paskui už tai teks atsiimti. O vaikas, kuris sugeba pajusti kaltę tada, kai dar tik svarsto iškrėsti ką nors „negero“, perspėjamąją sistemą turi savyje, ji perspės jį ir nuslopins norą veikti. Kitaip negu vaikui, kurio kontrolės sistema yra „išorėje“, šiam nebereikia jo elgesį kontroliuojančio policininko. Sąžinę turintis vaikas policininką nešiojasi savyje.

Yra ir kitų dalykų, kurių išmoksta mušamas vaikas, nors tėvai tikrai nesistengia jo to išmokyti. Vaikas gali išmokti sėkmingai išvengti kaltės jausmo dėl netinkamo elgesio, užvesdamas ciklą, kuriame bausmė anuliuoja „nusikaltimą“, ir vaikas, sumokėjęs už prasižengimą, gali pakartoti tą patį nusižengimą, nejausdamas jokios kaltės. Kai kurie vaikai turi sudėtingą apskaitos sistemą, leidžiančią jiems eiti skolon „nuodėmės“ pusėje iki tam tikros ribos, o tada periodiškai „atsiskaityti“, prisiprašant pylos. Jeigu išlaikoma pusiausvyra, vaikas gali viską pradėti iš naujo ir vėl krėsti eibes skolon.

„Kartais jie tiesiog prašosi išperiami!“ – sako fizinių bausmių šalininkai. Tai jau savaime turėtų perspėti tėvus. Vaikas, kuris iš visų jėgų provokuoja tėvus prašydamasis bausmės, paslapčia jaučiasi prisidirbęs ir nori išpirkti nusižengimą, savo elgesiu kviesdamas tėvus jam suduoti. Tačiau kaip tik mušti vaiko ir nereikia! Kai kurie vaikai darosi priklausomi nuo fizinių bausmių, nes jos palengvina jam kaltės jausmą. Vaikas pats gali to ir nesuprasti – veikiausiai ir nesupranta. Pajutę, kad vaikas tiesiog prašosi bausmės, tėvai neturėtų tapti šios sistemos palaikymo pagalbininkais. Kur kas geriau būtų nustatyti bausmės siekimo priežastis ir padaryti tam galą. Juk moralinės pamokos yra įgyjamo ne per fizines bausmes, o per meilės ryšį. Nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog sąžinė atsirado dėl fizinių bausmių.

Ar egzistuoja alternatyvios bausmės?

Niekas nesako, kad bausmės nėra galimos, tiesiog vaikų auklėjime jos turi turėti savo vietą. Tam tikros bausmės gali įskiepyti moralines ir socialines vertybes, pasitarnauti sąžinės ugdymui. Vaikui pasielgus nederamai, kartais tėvams arba mokytojams gali tekti jam uždrausti kai kuriuos malonumus. Šios bausmės esmė nėra ir neturėtų būti kerštas. Jeigu bausme siekiama ko nors išmokyti, ji turėtų būti pagrįsta ir logiška netinkamo elgesio pasekmė. Imkime paprastą pavyzdį: šešerių metų Marijai vėl užėjo ta nepagrįstai prasta nuotaika. Sekmadienio popietė. Ji norėjo su tėvais ir mažąja sesute eiti į parką, tačiau atrodo, kad netrukus pradės lyti, tad geriau likti namie. Mama stengiasi dukrą užimti: pasiūlo piešti, paskui pasiūti lėlei suknelę, tada paduoda jai užduočių knygelę su paveiksliukais, kuriuos galima iškirpti ir suklijuoti. Paprastai bet kuris iš šių užsiėmimų būtų tikęs Marijai, tik ne šiandien. Mergaitė darosi vis irzlesnė ir verksmingesnė. Ji erzina mažąją sesutę, atiminėja iš jos žaislus. Pamėgina išjungti televizorių, kai tėtis žiūri savo mėgstamą laidą. Tada garsiai ir spigiai dainuodama stengiasi peršaukti televizorių. Subarta vėl ima verkšlenti ir atsikalbinėti, sugalvoja, kaip dar paerzinti tėvus ir kibti prie kūdikio, kol šeimos svetainė virsta tikru beprotnamiu. Pagaliau tėtis griežtai paliepia jai eiti į savo kambarį viršuje. Kai pajus gebanti susivaldyti, galės nusileisti pas šeimą.

Šiuo atveju mokomasis bausmės tikslas – parodyti Marijai, kad jeigu ji nepajėgia valdyti savo elgesio ir trukdo šeimai, turi kuriam laikui pasišalinti iš bendros šeimos veiklos. Tai pagrįsta ir logiška netinkamo jos elgesio pasekmė. Būdama šešerių Marija tikrai supras, jog viskas logiška, bausmės teisingumas jai turėtų būti akivaizdus – bent jau tada, kai nusiramins. Tačiau įsivaizduokime, kad tėtis savo bausmę mažumėlę pakeitė. Tarkime, jis pasakė: „Dabar eik į savo kambarį ir būk ten iki vakarienės“ (įsivaizduokime, kad dabar trys valandos). Vadinasi, mergaitei bus liepta kankintis savo kambaryje tris valandas, tuo laiku ji veikiausiai kurs kerštingas fantazijas, užuot atgailavusi, jog elgėsi kaip kūdikis.

Tokiu atveju bausmė nieko neišmokytų. Nesunku suformuluoti išvadą: jeigu bausmė pernelyg didelė, pranokstanti vaiko gebėjimą ištverti, ji neturės teigiamo poveikio, tik privers vaiką pajusti neteisybę, sukels priešiškus, kerštingus jausmus. Jokiam vaikui nebus naudos iš tokios griežtos tremties. Netgi pusvalandis daugumai vaikų gali būti per ilgas laiko tarpas išgyventi kaltės jausmą už tai, kad sutrikdė šeimos ramybę, ar net apskritai prisiminti įvykį, užtraukusį jam bausmę. Bet kam išvis riboti ištrėmimo laiką? Marijos tėčio sąlyga paprasta ir iš dalies leidžia megaitei pačiai priimti sprendimą. Kai ji pasijus galinti susivaldyti, turės teisę grįžti atgal pas visus. Vadinasi, kambaryje ji praleis penkias, penkiolika arba daugiau minučių, tiek, kiek jai reikės nusiraminti šitaip susiklosčius aplinkybėms. Ji bus laukiama, kai nusiramins, atgaus gebėjimą blaiviai mąstyti ir kontroliuoti savo elgesį.

Pokalbius geriau atidėti pykčio priepuoliams praėjus

Tarkime, Marijos tėvai pamėgina kalbėtis su dukra šiai priešgyniaujant, galbūt bando ieškoti tokio elgesio priežasčių, išsiaiškinti, kas ją slegia, kodėl ji elgiasi taip nesuprantamai. Be abejo, jeigu tik įmanoma, visada pageidautina nustatyti priežastis ir kalbantis su vaiku jam paaiškinti. Tačiau didelė tikimybė, kad tada, kai vaikas nebegali susivaldyti, jo šalto proto nepakaks nesusipratimams išsiaiškinti ir neracionaliam elgesiui įvertinti. Daugybė geriausių ketinimų turinčių tėvų, nepaisydami vaiko pasipriešinimo, jaučia turintys pasikliauti sveiku protu. Ar nesame stebėję šeimos dramų, kai tėvai kreipiasi į rėkiantį ir nieko negirdintį vaiką, bando logiškai paaiškinti padėtį? Tokiu atveju pokalbius ir aiškinimus geriau atidėti, kol pykčio priepuolis praeis ir bent iš dalies sugrįš šaltas protas.

Pavyzdžiui, su dukra gali būti prasminga pasikalbėti apie jos elgesį po to, kai ji nusiramins ir jau galės pažvelgti į save iš šalies. Toks pokalbis, jeigu tik tėvai nesiekia juo „paaitrinti vaikui žaizdos“ arba iš naujo įskelti kivirčo, taip pat gali pasitarnauti savitvardai ugdyti, nes gavęs galimybę protingai apsvarstyti neracionalų savo elgesį, vaikas žengia žingsnį link tokio neracionalaus elgesio kontrolės.

Kodėl taikant bausmes neverta vadovautis emocijomis?

Tarkime, mergaitė labai didžiuojasi savo nauju dviračiu, o tėtis, žinodamas, kaip dviratis patinka dukrai, būtų nusprendęs ją nubausti neleisdamas kelias dienas važinėtis. Daug tėvų apakinti pykčio bausdami uždraudžia vaikams labiausiai jų vertinamus malonumus. Tačiau juk važinėjimasis dviračiu neturi nieko bendra su dukros elgesiu sekmadienio popietę ir vaikui tai labiau primena kerštą, o ne logišką jos netinkamo elgesio įvertinimą. Tokia bausmė nieko neišmoko, tik sustiprina vaikui jausmą, kad su juo elgiamasi neteisingai, ir priverčia ištrinti prisiminimus apie šią bausmę išprovokavusius įvykius. Kita vertus, jeigu mergaitė būtų piktnaudžiavusi privilegija važinėtis dviračiu arba nesilaikiusi tėvų nustatytų saugumo taisyklių, draudimas dieną ar kelias dienas važinėtis dviračiu tikrai būtų prasmingas. Tą patį galime pasakyti ir apie draudimą žiūrėti televizorių. Nors dauguma tėvų tvirtina, kad jų šeimose tai yra veiksminga auklėjimo priemonė, jos taikymas visais atvejais nieko neišmoko ir yra nelyginant ginklas tėvų rankose. Jeigu auklėjant mums svarbiausia ko nors vaiką išmokyti, tai laiko prie televizoriaus ribojimas turėtų būti taikomas tik tais atvejais, kai vaikas prie jo prasėdi per ilgai.

Akivaizdu, jog mokymasis būna veiksmingesnis, jeigu sukuriami loginiai ryšiai tarp veiksmų ir idėjų. Tad jeigu norime, kad bausmė būtų veiksminga ir pamokoma, ji taip pat turi sukurti loginį ryšį. Tame 3-5 m. amžiuje, kai vaiko loginis mąstymas jau ima stelbti primityvų mąstymą, vaikas ir pats nori įžvelgti loginį ryšį tarp poelgio ir jo pasekmių. Aišku viena – fizinė bausmė nėra išeitis. Galiausiai tėvai tvirtina: „Atrodo, kad mūsų vaiko niekas neveikia, jis daro ką panorėjęs!“ – paprastai atsakymas slypi ne įmantriuose auklėjimo būduose, o tėvų ir vaiko santykiuose. Jeigu su vienu ar kitu vaiku užgriūna „auklėjimo problemos“, verta prisėsti ir pagalvoti, kas negerai, kas trikdo vaiko ir tėvų santykius arba nesigėdyti kreiptis pagalbos į specialistus.

 

Įvertinimas:

Blogas           Geras

Parašyti įvertinimą

*Jūsų vardas:


*Jūsų apžvalga: Komentavimo taisyklės ir atsakomybė
*Patvirtinimo kodas:
Pirkę šią knygą, pirko ir šias prekes